Eismo įvykiai tarp dviračio ir kitos transporto priemonės: psichologinis požiūris

Statistika nelinksma: su kiekvienu numintu kilometru didėja tikimybė, kad įvyks tai ko nenorime – eismo įvykis. Nesigilinant į kaltų ir nekaltų paieškas panagrinėkime situaciją kai kokio automobilio vairuotojas neturi pirmenybės ir turi praleisti kitas transporto priemones kelyje, bet to nepadaro ir to pasekoje sukelia eismo įvykį. Atskirai reikėtų nagrinėti tokias situacijas kai vairuotojas yra išgėręs ar prisivartojęs kitų medžiagų kurios vienaip ar kitaip liečia smegenis. Šis straipsnis veikiau apie tai kaip sveikas (fiziškai ir psichiškai), blaivus/neapsvaigęs nuo kitų medžiagų žmogus ima ir tiesiog neduoda kelio (nepraleidžia) to kam jis turėjo duoti kelią (netrukdyti).
Logiška galvoti, kad tai jis padarė netyčia (jei padarė tyčia tada galima abejoti žmogaus psichikos būkle). Tikėtina, kad jis ir žinojo, kad turėjo jumis praleisti (priešingu atveju jis vargu ar galėtų turėt vairuotojo pažymėjimą – nesileidžiant į prielaidas, kad gal pirko, kad gal dar ką).
Taigi – kaip ir yra logiškos prielaidos, kad jumis turėjo praleisti, bet kažkodėl tai nepraleido – kodėl?
Pirmiausia reikia išsiaiškinti kaip vyksta taip vadinamas sprendimų priėmimas. Sprendimus iš tikro priimame visados – net dabar rašydamas šį tekstą aš “priimu” sprendimą jį rašyti. Paprastai sprendimų priėmimas sutapatinamas su situacijomis kai kažkas neįvyks/įvyks jei jūs nepadarysite/padarysite tam tikrą veiksmą. Pavyzdžiui sprendimas pavalgyti – jei nieko nedarysite (nenueisite iki šaldytuvo ar duoninės ar vaisinės) tai veikiausiai ir nepavalgysite. Iš esmės toks pat procesas vyksta ir vairuojant – vairuotojas spaudžia akseleratorių ir važiuoja arba nespaudžia akseleratorius ir nevažiuoja. Jei su valgymu yra paprasta – jaučiamės alkani tai einame iki maisto šaltinio ir pavalgome tai su vairavimu yra kiek sudėtingiau – važiuoti galime tik tada kai nesukeliame grėsmės kitiems žmonėms. Ar sukelsime kitiems žmonėms grėsmę priklauso nuo daugybės parametrų: jų judėjimo greičio, krypties, mūsų reakcijos laiko, įgūdžių greitai pajudėti ir taip toliau. Dažna pradedančio vairuoti klaida kurią jis padaro – tai priima sprendimą važiuoti ir nespėja, o paklausus kodėl važiavai pasigirsta atsakymas – galvojau, kad GAL spėsiu. Žodžio gal vairavime būt negali – arba spėji arba nespėji. Jei yra abejonė, kad spėsi – geriau nespėk ir palauk kol būsi tikras, kad spėsi.
Na, o grįžtant arčiau sprendimo priėmimo vairavime temos įvertinę, kad grėsmės (kliūties) nėra imame ir važiuojame ir staiga paukšt, įvykis. Gali būt, kad suklydome – nuvertinome judėjimo greitį, pervertinome savo įgūdžius greit pajudėti ir panašiai. Tai gana standartinis įvykis. Dažnai girdima, kad “nepasirinko saugaus greičio” ir dėl to atsitrenkė, apsivertė ir pan. iš esmės yra savo įgūdžių vairuoti pervertinimas. Ganėtinai neįdomu, bet žinoma nelinksma.
Kur kas įdomiau yra tai kas dar vyksta prieš patį sprendimą. Žmogus yra tokia būtybė kuris stebi aplinką. Gebėjimas stebėti ir analizuoti aplinką yra ribotas – žmogus sąmoningai vienu metu analizuoti gali mažą skaičių situacijų – neretai gerai analizuoti galima vieną dalyką vienu metu. Kai kurie pakankamai neblogai geba analizuoti ir 2 ir 3 dalykus vienu metu. Psichika tam yra prisitaikiusi – daugybė veiksmų yra automatizuoti. Vairavimas su laiku irgi tampa ganėtinai automatizuotu procesu sprendimas pajudėti, stabdyti, greitėti priimamas praktiškai be sąmoningų pastangų.
Taigi kaip vyksta tie ganėtinai automatizuoti (supaprastinti) sprendimai kaip vairavimas arba konkrečiai pajudėjimas/nepajudėjimas? Daugelį sprendimų siekiame priimti kuo greičiau – tai irgi logiška, nes greitas ir geras sprendimų priėmimas yra vertinga žmogaus savybė. Kas iš to gaunasi? Žmogus ruošdamasis pajudėti “skenuoja” aplinką – vertina parametrus kurių visuma leidžia pajudėti arba nurodo stovėti. Siekiant šį procesą paspartinti psichika “apkarpo” informacijos kiekius. Sprendimui pajudėti ganėtinai nereikšmingas dalykas yra dangaus spalva, debesuotumas, pievų už kelio užstatymas, žolės spalva ir taip toliau. Mažesnis informacijos kiekis leidžia greičiau ją apdoroti ir priimti sprendimą. Šioje vietoje yra dar viena įdomybė – optimizavimas paliečia ne tik minėtus nereikšmingus dalykus, bet ir reikšmingus dalykus. Pavyzdžiui priimant sprendimą mums nelabai aktualu koks automobilio gamintojas, modelis, spalva (nors spalva iš tikro yra svarbu įvertinant automobilio greitį) ir panašiai.
Na, bet minėtieji optimizavimai dar nėra tokie pavojingi. Pavojingiau yra pačių objektų įvertinimas. Gerai automatizuotuose sprendimuose yra pavojingas objektų vertinimo parametras – ieškodami kliūties mes pirmiausia ieškome tipinės kliūties. Kaip žinome automobilio vairuotojas dažniausiai sutinkama (tipinė) kliūtis yra kitas automobilis. Kitos kliūtys (netipinės) yra suvokiamos vėliau arba išvis nesuvokiamos. Tai kas vyksta tokiu atveju? Priimdamas sprendimą žmogus pirmiausia sulaukia informacijos kuri atitinka tipinį variantą. Jei tipinių kliūčių nėra – kartais, nesulaukus papildomos informacijos (apie netipines kliūtis) yra priimamas sprendimas kuris tikėtina, kad bus klaidingas. Dviračio vairuotojas dažniausiai yra netipinė kliūtis, nes dviračiai nevažinėja taip dažnai kaip automobiliai. Na, o jei dar automobilio vairuotojas nelabai ką ir girdėjęs apie dviračius ir jo važinėjamame kelyje dviratį išvysti tenka gal kartą į metus tai dviračio vairuotojas yra labai reta, netipinė kliūtis kurios jis tiesiog gali ir neįvertinti ir priimti sprendimą. Iš čia ir gaunasi fenomenas, kad auto vairuotojas pasižiūri (nuskenuoja aplinką) ir ima važiuoti nepaisant to dviračio vairuotojo, nes iš tikro jis to dviračio nematė. Matymas yra ne tai ką fiksuoja akys, o tai ką suvokiame smegenyse. O smegenys dviračio vairuotoją gali suinterpretuoti kaip nereikšmingą objektą (kaip žolės spalvą) ir jį tiesiog išmest iš tolimesnės analizės ir sprendimo priėmimo (dėl anksčiau minėto sprendimo priėmimo greičio). Net tuo atveju kai dviratis nėra išmetamas kaip nereikšmingas objektas, o priskiriamas prie netipinių kliūčių (kas yra tiesa dauguma atveju) informacija apie netipines kliūtis žmogų pasiekia vėliau nei apie tipines kliūtis. Tad nesant tipinių kliūčių galima priimti sprendimą pajudėti kai informacija apie netipines kliūtis dar nėra pasiekusi . Kartais visgi suvokus informaciją apie netipines kliūtis bandoma situaciją koreguoti, bet neretai jau būna per vėlu ir įvyksta eismo įvykis. Galima sakyti, kad tiesa yra tai, kad dviratininkai net ir būdami už mašinos vairo kitus dviratininkus (esančius ant dviračio) mato “geriau” nei koks užkietėjęs automobilistas kuris dviračiu nevažinėja, nes dviratininkui dviratis yra pakankamai tipinis dalykas kelyje.
Taigi ir gaunasi tokia situacija, kad žmogus padarė nesąmoningą klaidą (priėmė klaidingą sprendimą). Neretai po tokio įvykio jie būna nustebę – iš kur tas dviratis čia atsirado, aš gi jo nemačiau ir panašiai. Panašiai apsirikti galima ir su judėjimo greičiu ir kitais svarbiais parametrais – iš esmės dėl to ir važinėjimas su dviračiu per pėsčiųjų perėjas yra pavojingas, nes vairuotojas žiūrėdamas į perėją ten “ieško” pėsčiųjų, o ne dviratininkų. Ir net jų radus tenka naujai (netipiškai) įvertinti jų judėjimo greitį, kryptį, nes bent jau greitis tikrai skiriasi nuo pėsčiojo greičio. Visa tai užima laiką kurio gali ir neužtekt ir įvyks įvykis.
Dar kas svarbu – sprendimus veikia ir tokie veiksniai kaip išsiblaškymas, nuovargis, skubėjimas ir panašiai.
Dar yra ir kitas labai panašus fenomenas – vadinamasis nedėmesingas aklumas – kai tiesiog informacija net nepasiekia tos stadijos kai ji įvertinama kaip reikšminga/nereikšminga ar tipinė/netipinė, nes tiesiog ta informacija “netilpo” į priėmimo lauką (kaip ir sakiau – vienu metu mes galime fiksuoti labai ribotą kiekį objektų).
Tai gal šiam kartui tiek – važiuokite atsargiai ir atsiminkite, kad kitas žmogus gali jūsų ir nematyti – ne taip jau ir svarbu, kad jūsų kelias pagrindinis – eismo įvykio geriau išvengti negu šaukti, kad mano pagrindinis :)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *